Žiūrėk, kaip krenta
Žiemos baltos snaigės,
Pasisukioja kiek ore,
Palieka melsvą dangų
Ir žemė - baltai apklota.
Surado savo plotą,-
Kiekvienas randa dėl savęs,-
Nors laikas toks miglotas,
Negreitai dar pavasarį
Laukai ir upės švęs.
Bet akyse šviesu,
Taip gražu – balta,
Kai snaigė padėkoja žemei
Ir nusišypso debesiui:
-Aš čia esu sava,
Ji priglaudė mane...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą