Skiriu Silvestrai Plauskienei
už nuoširdumą, kūrybą
Nevertinu savo Eilių,
Nes nematau, kas skaito;
Esu kaip eglė tarp visų
Su žiemos balta skraiste.
Mačiau tik moteris -
Ir savo kaimo, namuose,
Kaip mezgė, siuvinėjo, audė,
To ir išmokau nuo mažens -
Tai motinos, netgi senelės
Nuostabus paveldas.
Ateina su darbais
Ir nesibaigiančia daina
Į sielą tylus aidas,
Kad esame lietuviai,
Nuostabios kalbos tauta,
Todėl dabar rašau,
Tik apie tėviškės miškus,
Apšviestus saulės,
Kur darbštūs, kūrybingi
Auga, savo keliu vaikšto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą