Vanduo, akmuo ir žemė...
Galbūt šventvagiška
Taip net galvoti žemėje?
Bet kai brendu į ežerą -
Prie kranto puta suplakta
Lyg pūkas kojas semia,
Apsvaigsta net galva...
Į akmenį atsiremiu ranka -
Mintis sugrįžta, aušta
Ir žemės krantas čia,
Visai visai šalia.
Taip rieda, tyvuliuoja bangos;
Gyvenimas-daina...
O kur dar saulės atspindys
Melsvojoje bangelėje,
Tada dangaus aukštybė
Visai prie manęs;
Gal gimsta iš čia laimė,
Meilė ir malda?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą