Nuo namų į kelią
Vis vingiuoja, veda,
Bet vėl sugrįžta atgalios.
Ir verpetuoja kaip upelis
Pro šulinį ir klėtį,
Ir tėvų kapus.
Jis leidžiasi nuo kalno
Į visų pakalnę,
Kur guli sesės suverpti
Ir broliams siūti marškiniai.
Dabar nusimezga
Ir jaunos, darbščios rankos;
Papuošia savo kaklą
Ne karoliais, deimantais
Ar galvas auskarais...
Kažkas širdy atgijo,
Gal vaikystės aidas?
Dėkoju Jums,
Mielos mergaitės,
Jaunystės ilgesį
Man sugrąžinot neseniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą