Kaip kūdikį ant rankų,
Žiūriu ir atsižiūrėti negaliu,
Kiek turi jos jėgų ir galios -
Pakerėti mažąją bitelę,
Kad ji atskristų ir nutūptų
Lyg į savo namus.
Dažnai liečiu ir lapą,
Žalio tvirto medžio,-
Lyg ranką mielo,
Artimo siela žmogaus.
Matau ir mėlynas akis,
Kurios meluoti niekada negali
Ir tvirtą liemenį lyg ąžuolo -
Švelnaus ir nuoširdaus.
Tau šiandien pasaką
Pasekt apie ratelį noriu,
Kurio Tu negirdėjai mažas,
Kada jis sukosi smarkiau,
Pavargęs vėl tyliau...
Tada iškrito rupūžė -
Užkeiktas buvo tas kuodelis
Ir prieverpstė pasipuošė
Žiedais, gal dar gražiau...
Ačiū Tau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą