Kūrenasi ir dega, dega...
Akys-mano švyturiai.
Kiek jos pamato,
Niekada dar neužtenka;
Ką išgirstu trumpai,
Vėl pamirštu dažnai...
Gyvenimo tik pelenai
Po žemę išsisklaido,
O ugnimi pavirsta
Pėdos einančios,
Rankos prašančios,-
Susipina vandens,
Rausvos ugnies purslai...
Ir tai, ką išgirstu ir pamatau,
Beriu sau ant galvos
Mažytę saują-atgailą,
Kad palieku tave,
Taip liūdną, vienišą,-
O ėjome ilgai, ilgai...
Pėda į pėdą,
Ranka prie rankos;
Pabalo mūsų abiejų
Vienodai smilkiniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą