Apynių arbatą karčią,
Maniau, daugiau nebegaliu -
Išsėmiau iš savęs
Jau paskutinį syvą,
Išspaudžiau paskutinę natą
Ir plaučiuose, atrodė,
Oro tuoj pritrūks,
Sapnai išnyks...
Ir apsivijo apynys
Ant tvoros, vartų,-
Jis toks dygus
Ir nevalia jo mindžioti,
Reikia raškyti...
Kai kas ir alų juo pagardina,
Betgi negali greit užmigti.
O gal diena naktį apkartina,
Nereikia taip ant apynio
Ir pykti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą