Dvylika grūdų,
Išėjo į laukus
Per kalnus ir miškus,
Nupurtė kovą baltą sniegą
Ir apžiūrėjo, kas išliko,
Žemėje dar miega.
O rudenį jų buvo
Šitiek daug-brendi
Per nupūstus lapus
Ir gilės, klevo sėklų plunksnos
Tartum kamuoliukai rieda;
Kaštono sėkla su mažu daigu
Taip žemę juodą gręžia,
Taip nori visi gimti,
Pasisėti, augti ir mylėti...
Aš visada pradėčiau švęsti
Tik pavasarį naujus metus,
O sausį grūdo nepasėsi.
Tada nuo pirmo grūdo
Ir pradėsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą