Miškai vis šakomis užgriuvę,
Šitiek jų sudžiuvo ir supuvo.
Ir vėl įsisiūbavusi audra
Nulaužė, nutrenkė,-
Dabar po kojom kliūva,
Jeigu einu per jas basa...
Kiek metų reikia medžiui,
Kad užgytų kūnas -
Kraujuoja atvira žaizda,
O man tik savos kojos rūpi;
Juk ir visiems tas pats,
Gal dar geriau...
Prie likusios šakos prisirišau
Storiausią virvę
Ir aukštyn užsilipau
Kaip voro siūlais -
Laiko, dar nenukritau.
Jei rasite kada
Mane pakrūmėje
Su nutraukta galva,
Žinokit, voras gaudė musę,
O aš ir įkliuvau...
Deja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą