Vieni vaikystėje atrodo gabūs,
Kitas tik pusamžy atranda
Pats save ir kuria, sprendžia.
Žmogus-kūrėjas visada,
Jeigu nesėdi vien ant kito sprando,
O pelno duoną ir tada jis kuria
Savo šeimos gerbūvį ir laimę.
Kai po darbų atlaisvina rankas,
Armonika užgroja-upeliukas alma;
Jo klausosi namiškiai, net giria
Kitokią randa dvasią, kalbą.
Nulenksiu galvą prieš Tave,
Kad net armoniką neši
Į paprasčiausią savo darbą.
Ilgai dar sienos šios kartos
Garsus, kurie čia įsigers,
Aidės scena ir sienos -
Lyg į pasaulį langas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą