Kurių taip paprastai nesakome;
Kasdieninė kalba rupi,-
Kaip duonos juodos kriaukšlė.
Kiekvienas rytas-šviesulys
Prasideda nuo rasos lašo
Ir spindi saulėje naktis
Vaivorykštes voratinkliuose rašo.
Gili ta mūsų atmintis -
Kaip nerimas dėl savo krašto,
Nes čia gyvename visi
Ir mūsų vaikai duonos prašo.
Tada ir žodžiai dyvini
Į dainos posmą įsirašo -
Dainuojame drauge visi
Ir apie skausmą, gėlą, lūkesčius
Ant motinos gimtinės
Drobės raštų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą