Tokia jau
Motinos dalia -
Prikelti, sėti žemėje
Mažytį grūdą...
Vis skubant, bėgant basnirčia
Paskui dalgelį
Vis pradalgėliu
Tarsi į aukštą rūmą.
Sodyba, apsodinta ąžuolais,
Toliau graži pakriūtė -
Nubėgdavom maži basi
Į amžinąją būtį...
Paskui mergystė kaip gėlė
Ir meilė ne be kliūčių -
Norėjai laimės kaip visi,
Kitaip ir negalėjo būti.
Ar išsipildė Tavo norai?
Ne visi, žinau gerai
Ir skaudulių vis būta,
Kai laidoji savus -
Tėvus senus,
Dar stiprų brolį,
Linko prie sodybos ąžuolai -
Galėjo taip nebūti...
Sveikatoje ir vyrą,-
Lieka graudulys skaudus,-
Juk per 70 metų
Visko būta...
Sveikatos, ištvermės.
Gyvenimas-tai užmarštis,
Išdyla viskas po truputį.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą