Karklo garbiniai,
Atrodo, gražus keras
Su daug daug galvelių,
O žmonės žiūri
Ir prisimena laikus,
Kada jų sūnūs
Ir jie patys buvo
Pasiųsti į karą...
Nukrito visi lapai,
Raudonuoja dideli kelmai
Ir sniego kaubury
Tarsi kraujo lašeliai,
Pusnis – kapeliai...
Ir būna metai,
Kai užgimsta vien
Berniukai,-kaip medeliai.
Skaičiuoja žmonės,
Vėl prisimena anuos laikus,
Kiek jų tada negrįžo
Iš juodų mirties nasrų ,
Iš to prakeiksmo - karo.
Bučiuoju, glostau vaikaičius;
Oi, kokios švelnios jų visų
Mielos galvelės,
Į žalią karklą vėl žiūriu,
Kiek daug jame žiedų -
Nejaugi žemėje vėl karas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą