Namas – inkilas

Kai ištuštėja inkilai,

Jų viduje suka lizdus

Didieji širšai,

Užlipdo angą,

Kad niekas negalėtų

Ir perų išimti.

Tada jau nebaisi žiema,

Nereikia toli skristi,

Jie – ne varnėnai,

Nekuria giesmės,

Tik apgina savus,

Nėra ko širsti…

Tuštėja mūsų trobos,

Virsta aviliais,

Čia įsitaiso širšės…

Pikti šie giminės,

Nors nereikėjo iš jų duonos

Prašinėti, niekad imti, –

Mano namas – inkilas.