Nupūsta sekundė

Tikras ruduo,

Kai vėjo gūsiai

Veidą svilina

Ir nukerpa žiedus,

Parausta prie tvorų vijokliai,

Meta klevas žemei,

Beria tau po kojomis

Savo puošnius lapus.

Tikras ruduo,

Kai staptelėjęs pagalvoji,

Kiek kelio nueita,

Koks jis dar bus,

Kaip suspindės rytojus,

Kokia spalva tau galva pasipuoš.

Viskas – asmeniška,

Suprantama, ką jau patyręs,

Atgal ir kelio nebebus,

Gali dar nusilenkti lyrai,

Piešti paveikslą su daugeliu spalvų

Rudenišku teptuku,

Pridėti iš savo gyvenimo

Visokių potėpių –

Jau atrastų tiesų...

Kito rudens, koks šis,

Jau nebebus.