2018 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Dera




Senam sode prikrenta obuolių, –
Obelys drevėtos,
Paukščiai peri,
Nuo to čiulbėjimo ir nuo giesmių
Kasmet jos netręšiamos dera…
Gumbai ant liemenių,
Nulūžusios šakelės vietoje
Švyti vis po skylę,
Pro ją matau ir dangų,
Dirvono žalumą
Ir obuolius seniai nukritusius, –
Niekas jų nerenka,
Tik vėjas skina...
O dangus mėlynas pavasarį,
Žiedais pasidabinęs,
Dūzgia bitelės vasarą,
Ruduo pradžiunga,
Kad tiek jų užaugino…
Koks rievių grožis žiemą
Vienas dievas žino!


Komentarų nėra: