Senam
sode prikrenta obuolių, –
Obelys
drevėtos,
Paukščiai
peri,
Nuo
to čiulbėjimo ir nuo giesmių
Kasmet
jos netręšiamos dera…
Gumbai
ant liemenių,
Nulūžusios
šakelės vietoje
Švyti
vis po skylę,
Pro
ją matau ir dangų,
Dirvono
žalumą
Ir
obuolius seniai nukritusius, –
Niekas
jų nerenka,
Tik
vėjas skina...
O
dangus mėlynas pavasarį,
Žiedais
pasidabinęs,
Dūzgia
bitelės vasarą,
Ruduo
pradžiunga,
Kad
tiek jų užaugino…
Koks
rievių grožis žiemą
Vienas
dievas žino!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą