2018 m. rugsėjo 17 d., pirmadienis

Kai noksta…




Kuklios, bet ir orios
Jaunos obelaitės,
Dygusios iš grūdo neseniai,
Pirmuosius obuolius išlaiko
Iki šalnų, ilgai…
Jie būna rūgštūs, karstelėję,
Lūpas graužia,
Kaip senstelėję bučiniai,
Mažieji dar nežino,
Ką slepia jų tėvai,
Senoliai irgi orūs,
Pažiūri tik į dangų,
Nutyli, kas jiems negerai…
Be skausmo niekas negimė,
Žemės pluta – kieta,
Su akmeniu dažnai,
Gūdu, kai byra smėlis
Iš mylimų delnų į gilumą,
Iki pat šaknų,
Kad ir vėlai.



Komentarų nėra: