Kuklios,
bet ir orios
Jaunos
obelaitės,
Dygusios
iš grūdo neseniai,
Pirmuosius
obuolius išlaiko
Iki
šalnų, ilgai…
Jie
būna rūgštūs, karstelėję,
Lūpas
graužia,
Kaip
senstelėję bučiniai,
Mažieji
dar nežino,
Ką
slepia jų tėvai,
Senoliai
irgi orūs,
Pažiūri
tik į dangų,
Nutyli,
kas jiems negerai…
Be
skausmo niekas negimė,
Žemės
pluta – kieta,
Su
akmeniu dažnai,
Gūdu,
kai byra smėlis
Iš
mylimų delnų į gilumą,
Iki
pat šaknų,
Kad
ir vėlai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą