Viltis – su mumis

Rudens štai vakaras arti,

Nebetveria širdis,

Nes tu blaškaisi po pasaulį,

Tiek daug kelių,

Kurie dar veda

Su viltimi į aukštį,

Bet ne į patį dangų,

Kiek mums lieka…

Bėgioji į kraštus,

Kurie tau svetimi,

Nekvepia ten pušimi,

Tik ta pati raudona saulė,

O apsiblausęs švyturys

Pro rūko skraistę tavęs nebemato,

Gailisi…

Garbė, troškimas,

Kad neišsipildžiusi svajonė

Padėtų ąžuolo vainiką,

Liktų viskas praeity,

Kas neseniai įvyko...

Kas mus išskyrė?

Klausi ir atsakymo nesurandi,

Kai lieka du jau svetimi,

Nesusisiekia rankos,

Tuščia širdyje,

Tartum išdegusiame miške,

Kur juodos šakos,

Plikos.