Gyvenimo veidrodis

Vaikai – mano vaikystės

Veidrodis saulėtas,

Keli net sluoksniai,

Dar su atspindžiais,

Einu gyvenimo keliu iš lėto,

O jie – jau tokie,

Kokia aš buvau…

Vaikaičiai – bitės,

Susibūrusios į spiečių,

Viena čia – motinėlė,

O aplink – tranai,

Kai nebelieka avilyje vietos,

Skrenda kažkur į tolį,

Nebematai dažnai,

Tik laiške sužinai.

Vaikų vaikai ir jų vaikaičiai –

Sode skiepai,

Prigyja ne kiekvienas,

Bičių pikiu tepi

Ir kalbini kas dieną:

„Kaipgi tu laikaisi’’, –

Atsako, neatsako,

Bet kažką vis sužinai

Ir tai – gerai.