2018 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis

Gyvenimo veidrodis




Vaikai – mano vaikystės
Veidrodis saulėtas,
Keli net sluoksniai,
Dar su atspindžiais,
Einu gyvenimo keliu iš lėto,
O jie – jau tokie,
Kokia aš buvau…
Vaikaičiai – bitės,
Susibūrusios į spiečių,
Viena čia – motinėlė,
O aplink – tranai,
Kai nebelieka avilyje vietos,
Skrenda kažkur į tolį,
Nebematai dažnai,
Tik laiške sužinai.
Vaikų vaikai ir jų vaikaičiai –
Sode skiepai,
Prigyja ne kiekvienas,
Bičių pikiu tepi
Ir kalbini kas dieną:
„Kaipgi tu laikaisi’’, –
Atsako, neatsako,
Bet kažką vis sužinai
Ir tai – gerai.



Komentarų nėra: