Myliu
medžius,
Senus,
kuprotus,
Nuo
pat mažens jau sužalotus,
Myliu
ir kelmus,
Ir
plikus stuobrius,
Kurie
jau nežaliuos,
Jauni
nebus…
Nebūna
medis vienišas,
Šalia
jo vaikai auga,
Daugybė
pasiklysta po visus kraštus,
O
medis ošia
Ir
prie savęs šaukia,
Ką
tik išdygusius,
Dar
jaunus ir senus…
Po
medžiais glaudžiasi paparčiai,
Pavėsį
randa nuo kaitros,
Apsiveja
vijoklis,
Tarsi
tėvo sprandą,
Pakyla
į viršūnę,
Žvalgosi…
Laukia
savo dienos,
Kol
jo galva nusvyra
Po
šakom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą