Miškai ir miškeliai

Myliu medžius,

Senus, kuprotus,

Nuo pat mažens jau sužalotus,

Myliu ir kelmus,

Ir plikus stuobrius,

Kurie jau nežaliuos,

Jauni nebus…

Nebūna medis vienišas,

Šalia jo vaikai auga,

Daugybė pasiklysta po visus kraštus,

O medis ošia

Ir prie savęs šaukia,

Ką tik išdygusius,

Dar jaunus ir senus…

Po medžiais glaudžiasi paparčiai,

Pavėsį randa nuo kaitros,

Apsiveja vijoklis,

Tarsi tėvo sprandą,

Pakyla į viršūnę,

Žvalgosi…

Laukia savo dienos,

Kol jo galva nusvyra

Po šakom.