Papuošiu vėją

Kiek daug pasiūlo

Auksinis rudenėlis,

Atiduoda grąžą žemė,

Ką pavasarį pasėjau,

Su kaupu, – iš vieno grūdo,

Daug mažų vaikų…

Kiek daug gėlių pražydo

Rudenėjant,

Papuošiu galvą vėjui,

Tegu pamato ir dangus,

Koks rudenėlis nuostabus.

Einu, renku rausvus lapus,

Juos vėjas man paklojo,

Koks jis atidus,

Sudėsiu juos į knygą –

Bus gražu.