Visi
mes esame turtingi savimi,
Papriekaištaujame,
atleidžiame,
Visi
padarome klaidų,
Kaip
ir mano draugas,
Visus
aplanko mintys tamsios,
Vėl
pragiedrėjusi diena aplanko…
Aš
nežinau, kas tavo viduje,
Bet
mes – juk žmonės,
Tos
pačios kartos,
Gal
nevienodo amžiaus,
Prisiminimuose
– tos pačios nuotraukos,
Senos
prigimties ir nuotrupos,
Jei
nesame dviveidžiai…
Nežinome
ir nežinosime,
Kas
pažymėjo ant kaktos,
Kaip
diademą – ženklą,
Kad
atpažintume save ir tavyje,
O tu
mane ir per save pažintumei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą