Pamiršau
pavasarį,
Kaip
obelys žydėjo,
Nupurtė
žiedus vėjas,
O
rudenį jau krenta obuoliai,
Prinokę
ir be vėjo,
Nuo
menko krustelėjimo,
Sielos
pakylėjimo, –
Senoji
obelis
Taip
savo vaisių sėja…
Pakeliu
ir valgau
Raudoną
obuolį,
Saulutės
pabučiuotą,
Jo
sultyse randu
Ir
džiaugsmą, vėtrų puotą...
Kaip
vynas, būdavo, svaigus,
O ant
šakos linguotas,
Primena
mano vaikus,
Myluotus,
išbučiuotus…
Oi,
daug buvo žiedų,
Ne
kiekvienam jų obuoliu
Pavirsti
duota.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą