Vienišos
širdys
Sudūžta
nejučia,
Kaip
sraigių geldelės,
Prasiskleidžia
tik mirusios,
Išsirita
vienintelis perliukas,
Baltas
baltas,
Kaip
vandens puta,
O
sublizga pakeltas…
Ne
amžina ir ta kančia,
Išsiskyrimo
valandos
Tebus
palaimintos,
Regėsiu
tave sapnuose
Per
pilnatį ir delčią…
Sudyla
perlas,
Žiede
apsiblausi,
Po
daugel metų savęs klausi,
Kas
gi sapnavosi tada,
Kada
vienatvę keikei...
Dabar
jau pilnatis
Man
šnabžda vėl į ausį:
„Kelkimės,
Perlas
rieda į pakrantę,
Priglausk
jį.’’
Kazimieras Jakutis
Pagulbis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą