Kalbos maldos keliu

Per savo amžių

Einame ilgus kelius,

O pėdos lieka,

Niekas neskaičiuoja,

Kiek jų takeliuose

Būta ir akmenėlių,

Kas trynė kojas…

Išmokstame kalbų

Ir su kitais bendraujame,

Bet motinos kalba – brangiausia, –

Ji keldavo rytais,

Gėrėjosi ir gyrė,

Kai pirmą žingsnį

Į pasaulį žengiame,

Rišo skarelėje mazgus,

Kad kelio atgal nepamirštume,

Neprasižengtume…

Per savo amžių

Buvo naktys,

Ilgi vakarai

Ir žiemos pusnys,

Rudeniniai vėjai,

Pavasarį džiaugiesi,

Kad nepamiršai

Tėvų kalbos,

To pirmojo žydėjimo.