Benamio duona

Kas gimęs, be savo namų,

Tas jau pažymėtas,

Kad bus per savo amžių,

Be namų ir duonos,

Nors dangaus visiems

Ir viskas pažadėta.

Prasimanai – turi,

Ko neėmei – tau nedavė likimas,

Tiktai toks pats, suvargęs,

Ištiesė gal ranką,

Bet buvo tuščias delnas,

Nėr ką ima…

Duona – šventa,

Dirbi dėl jos ir dirbi,

Vanduo ir iš dangaus pasipila,

Bet sauja – vėl tuščia,

Pro pirštus į žemę nugarma,

Paskui į duoną

Tuo pačiu keliu įsigeria.