Dabar
verkiu,
Bet
ašarų niekas nemato,
Laukiu
audros,
O
debesys balti
Vis
plaukia palei žemę,
Išgarinti,
kaip ši diena,
Kai
gulbė liko vieniša,
Be
savo šokio partnerio…
Kokia
gamtoje netiesa,
Juk
mums visiems dangus
Gyvybę
ilgam davė,
O
dabar ir atėmė,
Prieš
laiką gulbę
Kančiai
pasmerkė.
Nudžiuvo
ašara,
Po
daugel metų...
Gal
niekas jos nematė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą