Taip
skiriamės poetai,
Kurie
rašo eilėmis,
Kaip
diena nuo nakties,
Tiesa
nuo išgalvotos realybės,
Kai
savo atvaizdą matai
Vandens
veidrodyje,
Kada
jau visiškai vėjas nutyla…
Man
svetimi kitų paveikslai,
Kol
akys mato,
Grimztu
ir kylu,
Tada
ir jungiasi sapnai,
Svajonėse
panyru.
Upe
banguoju pasroviui,
Pavirtusi
į smilgą,
Ant
jos save išgelbsti skruzdė,
Boružė
nusileidusi,
Skaičiuoju
jos taškus,
Kiek
lieka man gyvenimo,
Jis
toks skubotas,
Nenusakomas,
Paliečia
pačią širdį…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą