Šv.
Pranciškus buvo paukščių
Ir
visos gyvasties globėjas,
Netyčia
daviau vardą
Savo
mažam sūnui,
Kad
būtų užtarėjas,
Palaiminimo
važiavau
Į
Romos širdį,
Kad
sektųsi gyvenimas,
Nors
tuo mažai tikėjau…
Kai
dabar apmąstau,
Kaip
keičiasi lietuviai,
Iš
pagonybės paskutiniai
Neseniai
išėję,
Taip
darosi baugu,
Kad
grįžtame vėl atgalios,
Vainikėlius
ir papročius,
Kaip
turtą, užsidėję…
O
kiek mes žinome?
Tiktai
gandus ir apie aukurus,
Juodo
gaidžio burtus
Iš
K. Donelaičio,
O gal netgi iš Odisėjo…
Kas išsiskyrę, kitą šeimą apturėję,
Tam pakeliui su burtais,
Ne atgailos prie kryžiaus
Būtų ėję.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą