Laukinės slyvos

Seniau, prisimenu,

Prie tėvų sodybos,

Žydėjo, noko

Saldžios ir geltonos slyvos,

Kasmet nederėdavo,

Kartais negausiai,

Krisdavo ir nesunokusios dažnai,

Kai jų lietus nelaistė,

Saulutės buvo per mažai…

Po daugel metų atsibastė,

Šios laukinės slyvos,

Sodina pakelėm ir patvoriais,

Jos iš savų kauliukų dygo

Ir šaknimis ropojo,

Lyg keliaklupsčiais;

Jos – labai dygios,

Rūgštis nudegina dažnai,

Pakrūmėse jų – pilna,

Nes atėjūnams visko

Arba per daug,

Ar per mažai.