Mes
vėl drauge,
Kaip
ir jaunystės metais,
Vėl
susitinkame ir šnekamės,
Lyg
ir išdilo metai,
Liko
vienas žodis:
„
Ačiū’’
Už
praeitį, už atmintį,
Kuri
jau nieko nelemia
Ir
nebesako…
Mes
einame drauge,
Bet
nesusikibę rankomis,
Kaip
du berželiai svyruonėliai,
Išdygę
kažkada prie tako,
Bet
susisiekia šakos,
Vėjas
iki šiol jas lanksto,
O
lapai – pinigėliai,
Nieko
už juos nenupirksi,
Nei
praeities, nei metų
Ateities…
Nejaugi
jau pavargome?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą