Pamatome
gėles nežinomas,
Invazinėmis
pavadiname,
Bet
nežinodami jų prigimties
Net
ir medžius sodiname.
Kai
jie pritampa, auga,
Sėjasi
ir dauginasi,
Labiau
negu kiti mus džiugina,
Jei
nėra blogio šaknyse…
Iš
kur mes patys,
Iki
šiol vis aiškinamės,
Kokius
kraštus ir mūsų prigimtis
Aplankė
ir užaugome.
Nuo
seno esame ir emigrantai,
Vis
ieškome sau vietos,
Keliaujame
ir paskui duoną šventą,
Auginame
pasėlius,
Kitų
pasėtus grūdus valgome,
Taip
buvo ir yra
Ir iš
katros į kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą