Užkliuvo
medis,
Ėmė
ir nukirto,
Tylėtų
kelmas
Vienišas
prie tako,
Bet
jo pasigailėjo,
Apsodino
gėlėmis
Ir
jis pražydo su jomis,
Parėmė
akmenėliais,
Nes
jie – amžini.
Kai
grįs kelius,
Po
vieną atridens,
Supils
ir užglaistys,
Padengs
juodu asfaltu,
Bet
ir po metų kelerių
Vėl
gėlė prasikals,
Prie
akmens pražys...
Ilgai
trūnija senas kelmas,
Apkas
ir jį,
Išnyks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą