Kelmas ir gėlės

Užkliuvo medis,

Ėmė ir nukirto,

Tylėtų kelmas

Vienišas prie tako,

Bet jo pasigailėjo,

Apsodino gėlėmis

Ir jis pražydo su jomis,

Parėmė akmenėliais,

Nes jie – amžini.

Kai grįs kelius,

Po vieną atridens,

Supils ir užglaistys,

Padengs juodu asfaltu,

Bet ir po metų kelerių

Vėl gėlė prasikals,

Prie akmens pražys...

Ilgai trūnija senas kelmas,

Apkas ir jį,

Išnyks.