Smulkmenų mozaika

Vaikaiti, juk čia - tu...

Nuo prigimties tu niekur nepabėgsi,

Vaikystė – tai žaidimai, –

Skudurinė besišypsanti lėlė

Iš sesės siuvamų sijonų,

Mažyčių ir spalvotų atliekų…

Sūpynės – pas kaimynus,

Mediniai žaislai jų vaikų,

Man žabarai iš Elmės krūmų

Atstodavo visus…

Ant kelmo gali pasėdėti,

Jis šiltas net ir žiemą,

Per didelius speigus,

Ant pilko akmenėlio gali ir nupiešti,

Kitu, jau kreidiniu akmenėliu,

Savo visus metus…

O karklo dūdele,

Kad ji gražiai skambėtų,

Dar išgręžiu kelias ir skylutes,

Ir pienės stiebą

Perlenkiu perpus…

Pirkau vaikams visokius žaislus,

Kad jie išmoktų žaisti,

Vis medinius...

Gyvenimas – žaismingas, –

Kol matau, girdžiu,

Žaidžiu.