Vaikaiti, juk čia - tu...
Nuo
prigimties tu niekur nepabėgsi,
Vaikystė
– tai žaidimai, –
Skudurinė
besišypsanti lėlė
Iš
sesės siuvamų sijonų,
Mažyčių
ir spalvotų atliekų…
Sūpynės
– pas kaimynus,
Mediniai
žaislai jų vaikų,
Man
žabarai iš Elmės krūmų
Atstodavo
visus…
Ant
kelmo gali pasėdėti,
Jis
šiltas net ir žiemą,
Per
didelius speigus,
Ant
pilko akmenėlio gali ir nupiešti,
Kitu,
jau kreidiniu akmenėliu,
Savo
visus metus…
O
karklo dūdele,
Kad
ji gražiai skambėtų,
Dar
išgręžiu kelias ir skylutes,
Ir
pienės stiebą
Perlenkiu
perpus…
Pirkau
vaikams visokius žaislus,
Kad
jie išmoktų žaisti,
Vis
medinius...
Gyvenimas
– žaismingas, –
Kol
matau, girdžiu,
Žaidžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą