Prisikėlimas

Tik laikas nutrina

Gilias sielos žaizdas,

Vėl bėgu ir šypsausi,

Tarsi mažas vaikas,

Trinu slapčia rankas

Prie kelių prisiglaudusi…

Susitinku draugus,

Kurių nemačiusi daug metų,

Pašaukus atsišaukia,

Susipina vijokliais mintys,

O rudenėjat raustame, –

Nesvetimas ir gėdos jausmas.

Sirpina obelis vaikus,

Jos šakos linksta,

Kad ir nulūžta

Motina,

Lieka dar prie šaknies ūgliai –

Gyvybė laikosi.