Aš –
ta pati,
Mes
niekuo nesikeičiame,
Pirmoji
– prigimtis,
Kaip
diadema, lemties pirštas,
Prispaustas
ant kaktos…
Pražyla
smilkiniai,
Praranda
akys žvitrų žvilgsnį,
Lėtėja
žingsnis ir širdis,
Bet
virš galvos – žvaigždė…
Tu –
ne kitoks,
Po
daugel metų atrastas
Ant
sienos patalpintas,
Iškeltas
jau iš kitos patalpos,
Mūsų
vienas likimas –
Iki
gyvos galvos…
Kažkas
atras, kiti pamiršta,
Kas
taip arti savos trobos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą