Puodynė

Puodynė mums atstoja ir ąsotį,

Kai daugelis sueina

Į kiemą „baliavoti’’,

Padailina ją puodžius,

Glazūros spalvų nepagaili,

Prideda ir suodžių,

Kad gaspadinei būt malonu,

Nuneštų pietums pieno

Ir per rugiapjūtę,

Svilinančią šienapjūtę,

Artojui verčiant vagą,

Pasėjus geltą grūdą,

Supylus į aruodą.

Kai sudaužia netyčia,

Atranda šukę gryčioje,

Dar standžiai priklijuoja,

Ilgam tarnauja – ne turčiui,

Bet varguoliui...

Visi atranda savo vietą,

Kada išmaišo visą svietą,

Ant tvoros pakabina

Ir spigina saulutė

Atitarnavusią puodynę.