Iš
jauno beržo
Saldžią
sulą leidžia,
Kol
žievė lygi ir balta,
Greitai
užgyja žaizdos
Ir
užsimiršta nežymi skriauda…
Jauno
klevo žiedeliai geltoni,
Per
visą mišką skleidžiasi kvapai,
Lapai
uždengia vešlią žolę
Nuo
saulėtos kaitros
Laša
sula,
Lyg
prakaitas nuo veido
Po
darbų naštos…
Kai
surambėja beržas,
Sustorėja
klevas,
Apauga
samana ir kerpe,
Lieka
pamiršti,
Sula
juk neteka iš kietos šerdies,
Vėjo
nusmauktos,
Kad
ir apipintos legendomis,
Bet
atmiešta senolių, protėvių raudos…
Sugerkit,
medžiai, mano sulą,
Giesmės
aidą,
Tegu
jos teka
Ligi
pabaigos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą