Savanaudis
– prastas žodis,
Bet
ar tikrai?
Statome
namą,
Pasodinę
sodą,
Daliname
ir valgom
Su
kitais…
Namas
mus pragyvena,
Kiti
pasikasa po mūsų pamatais,
Pataiso
stogą gandras,
Įlenda
pro kaminą
Ir
aitvarai…
Nesutikau
žmogaus,
Kuris
vienas gyvena,
Per
visą amžių visgi – su kitais,
Nušluosto
prakaitą nuo veido
Balta
nosinaite,
Dalinasi
darbais,
Skarelė
rudenėjant gaubia
Žilus
plaukus,
Kad
vėjai nešiauštų,
Jinai
– iš motinos
Dažnai…
O ji
į kraičio skrynią krauna,
Skarelę,
nosinę
Ir
lino rankšluostį,
Kaip
kelią,
Ką
ir darydavo tėvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą