Šventosios vandenys

Šventoji surenka versmes,

Mažyčius upelius atšildo

Ir įsilieja srovės į bangas,

Kaip gintaro karoliai gydo.

Pakelia smiltį nuo pakrantės,

Nauju grožiu užpildo,

Ten plukdo anykštėnų dainą,

Senyvo amžiaus jau žmonių,

Ir įdeda žodžius į širdį.

Kiekvieną dieną laukiu artimų;

Tarmę aukštaitišką išgirdusi

Sustoju lyg prie upės, suklustu

Ir semiu vandenį iš šulinių,-

Jis taip arti -

Pasiekiu jį be svirties.

Kiekvienas lašas iš gimtinės

Baltu perlu pavirsta.