Pati gražiausia –
Mūsų kūdikystė,
Kol neturi dantukų
Ir mamai, tėtei, tetai,
Net visiems šypsaisi
Kaip saulės spinduliukas.
Po to nauja riba -
Išsikala mažiukai,
Bet motinai į krūtį
Jie niekada nekanda,
Kol pienelis teka
Kaip gyvenimas į lūpas.
Tegu vėliau ir pasilieka
Vaiko šypsena,-
Tarsi sraunioji upė.
Ir nesvarbu, kad pabara
Dažnai kažkas,
Kad šypsausi ir tau
Tarytum dar maža;
Tu nebijok manęs,
Nors lyja lietumi,
Bučiuok tiesiai į lūpas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą