Nulinkę medžiai atsitiesia,
Nulaužtos šakos
Vėl išsprogsta iš kitų,
Kada praūžia vėtros
Išdegina dažnai miškus
Net iš šaknų.
Po to užeina lietūs
Ir girdo ašarų lietus
Juodąją žemę,
Senokai apanglėjusią,
Ir prikelia daigus.
Gamta taip visada dejuoja,
Kai vėjas judina
Naujus gyvenimo lapus;
Istorija vis tiek kartojasi,-
Tai žino žvėris ir žmogus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą