Buvau ir kraštuose,
Kur smėlį vėjas pusto,
Kur ganosi kupranugariai -
Eina kaip laivai per dykumą,
Laisvi atrodo tie vienkupriai.
O kas gi juos pakeis,
Kada žmogus negali
Pasipriešinti net ir priklaupęs,
Kai vandens lašas taip brangus,
Kad jo stiklinė apversta
Gali gyvenimą sutrumpinti,
Netgi visai užgniaužti.
Tenai tokia kaitra,
Kad negali laisvai alsuoti -
O kvapą saulės spindulys sukausto,
Tada prisilenki prie kopos.
Bet ir šiame tolimame krašte
Radau žmonių, kurie sutiko,
Lietuvos vardą tarė
Taip su pagarba ir nuoširdžiai,
Žinojo ir naujienų klausė.
Parodė savo krašto vertybes,
Kurias lig šiol išsaugojo
Ir sakė, kaip nekeista:
-Jūs čia pabūsite ir grįšite
Jau su visam, tokia mūsų šalis -
Jinai pati gražiausia...
Žiūrėjau į akis, mačiau jomis
Ir smėlio kopos uždainavo;
Toliau kalnagūbris
Kaip vienkuprio šnervės
Vien karščiu alsavo...
Visi mes mylime vienodai,
Tiktai gimtą šalį-savo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą