Gėles parsiveža
Iš tolimų kraštų,
Į savo lysvę pasodina
Ir džiaugiasi jos žiedeliu -
Ji žydi, žiūri
Į tave, staiga prabyla
Vien tiktai sau,
Gyvenimo šio nepažinusi:
„Ir kam?Kodėl?“
Lietus praūžia,
Purvini žiedeliai styro -
Ji ne gaji usnis,
Ne varnalėša atspari;
Ir išmeta iš lysvės -
Vaizdą tik gadina:
Juk nulaužta,
Nulinkusi
Jau niekad neprigis
Ir nežydės...
Gal aš čia?
O ne ji?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą