Kitoks gamtos
Ir žmogaus palikimas.
Kasmet medelis
Numeta lapus
Ir vėl prasideda augimas.
Praeina amžius
Ir tada žinai,
Kam buvai gimęs,
Ką atnešei į žemės delnus,
Kur aruodą sau supylei...
Ką iš jo sėmei, dalinai,
Kas jau išaugo,
O kas gal mirė
Tik svajonėse užgimęs.
Visų svajų gija
Tokia plati, gili,
Kad neužtenka laiko,
Kuriame ir pats, atrodo,
Ką tik esi gimęs.
Oi, koks nepaprastas
Mūsų augimas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą