Kada daubas užlieja
Baltas tirštas rūkas,
Mėnuo debesyje ištiško.
Rodos, per šaltą rasą
Vis brendu, brendu, brendu
Į ramų, tylų mišką...
Prie ąžuolų sustoju,
Beržą baltąjį apkabinu -
Gėla tarsi sula
Gomuryje ištirpsta;
Eglei, pušelei žaliai
Dar nusilenkiu,
Kad stovi, saugo šakose
Žalumą visą laiką-visą.
Dažnai jau pagalvoju
Apie ramybę-visišką...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą