Koks ilgesys savų,
Bet nesuprato,
Kad labiau mylėti
Reikia jau tą,
Kam paskirta esi...
Su juo mama sijojo miltus -
Nuo to nebuvo gardesni,
Tik sėlenos iškilo;
Jas ranka nupūtė,
Bet kai pritrūko,
Dėjo vėl į tešlą
Būsimųjų kepalų...
Sietelį per pečius
Pavasarį Tėvas užsikabino
Ir bėrė grūdą
Į išakėtus arimus,
O sytą vasarai
Ant kablio pakabino -
Iki kitų grūdų,
Bet jų vis tiek pritrūks...
Dabar nukabinau -
Tik dėl savų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą