Rytais žiūriu,
Kaip debesėliai
Tyliai plaukia;
Vėjas jų nesklaido -
Tiktai apglėbia,
Myli mėlynas dangus...
Iš tolimų kraštų
Jie nešą gandą,-
Gal ir mūsų skriaudą,
Kuri vis tęsiasi
Per šimtmečius gūdžius.
Tarsi girdžiu,
Kaip Sibiro pušelės verkia
Ant mirusių iš bado
Brolių, seserų kapų.
Ten vieniši berželiai
Skursta šakneles įleidę
Prie amžinojo pašalo
Atšylančių kupstelių,
Dilgėlių piktų...
Kam pasakysi,
Jei ne jam,
Kaip širdyje
Sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą