Kaip pakelės smūtkelis,
Kaip baigianti žydėt gėlė
Sustojau prie akmens,
Kuris anuos laikus dar mena
Ir šaukia, šaukia:“Neskubėk!“
Vaikystę tebegroja man čionai
Rausvos smilgų galvelės,
Tarytum sako:“Ką tu suradai
Beeidama pro šitą nuogą
Žemės lopinėlį, ant kurio
Tik iki juosmens žalia žalia
Ir mažyčiai pirštų antspaudėliai
Prie kiekvienos gegutės ašarėlės,
Nenušienautos taip ilgai.“
Nėra pievoj karvutės,
Nekvepia šiltas pienelis;
Kas gi suės,
Bet žydi, žydi
Vis baltieji dobilai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą