Kasdien prisėdu ant suolelio,
Kur sėdi su ramentais,
Vos galintys paeiti;
Kiti dar žiūri pro langelį,
Kur buvo mano mokiniai -
Jau mirę... neseniai.
Neatsitraukiu ir nuo girto -
Jo kalboje tiesą randu;
Jis sako, kai savo žodžių
Nesuvokia, nebegirdi -
Jie tiesūs, be jokių ribų...
Pakalbinu ir bėgantį pro šalį:
Tik neskubėk,
Suklupsi,
Bus vėlu.
Tik nežinau, girdėjo gal tik aidą,
Kurį taip nešasi iš savo būsto
Tuo skubriu žingsniu.
Bet visada pasveikinu vaikelį,
Kurio žingsnelis -
Mažas, mažas...
Susitapatinu su juo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą